- vaikvaikis
- vaĩkvaikis, -ė smob. (1) Š, BŽ57, DŽ, NdŽ, KŽ; Vrp1892,49, VŽ1905,70, Rtr žr. vaikaitis: Jis su savo draugais apsigyveno pagal Nemuną ir Dubysą, o jo vaikvaikiai, Lietuvoje ir Žemaitijoje už vadus priimti, davė pradžią giminėms kuningaikščių rš. Su padyvu mūsų vaikvaikiai minės tuos laikus prš.
Dictionary of the Lithuanian Language.